Amonitai: Išnykę jūriniai galvakojai

Spiralės formos fosilijos, primenančios susisukusią gyvatę ar avino ragą, žadina žmonijos vaizduotę tūkstantmečius. Tai amonitai – išnykę jūriniai gyvūnai, dominavę pasaulio vandenynuose šimtus milijonų metų. Jų suakmenėjusios kriauklės ne tik atveria langą į priešistorinį pasaulį, bet ir yra neįkainojami įrankiai mokslininkams, padedantys suprasti Žemės evoliuciją. Pasinerkime į šių paslaptingų galvakojų pasaulį – nuo jų klestėjimo mezozojaus jūrose iki staigaus ir tragiško išnykimo.

Kas buvo amonitai?

Amonitai (poklasis Ammonoidea) – tai išnykę jūriniai moliuskai, priklausę galvakojų (Cephalopoda) klasei. Tai reiškia, kad jų artimiausi gyvi giminaičiai šiandien yra aštuonkojai, kalmarai, sepijos ir, ypač, nautilai, su kuriais amonitai dalijasi daugiausiai panašumų.

Šie gyvūnai vandenynuose klestėjo neįtikėtinai ilgą laiką – daugiau nei 300 milijonų metų, nuo devono periodo (maždaug prieš 419 mln. metų) iki pat kreidos periodo pabaigos (prieš 66 mln. metų). Per šį laikotarpį jie išgyveno kelis masinius išnykimus, tačiau galiausiai išnyko kartu su dinozaurais.

Jų pavadinimas, kurį XVIII amžiuje suteikė prancūzų zoologas Jeanas Bruguière’as, kilo iš senovės Egipto saulės dievo Amono (arba Amun) vardo. Šis dievas dažnai buvo vaizduojamas su avino ragais, kurie savo forma priminė susisukusias amonitų fosilijas.

Anatomija ir gyvenimo būdas

Nors amonitų minkštieji audiniai neišliko, jų kriauklės suteikia gausybę informacijos apie jų sandarą ir gyvenseną.

• Kriauklė: Labiausiai atpažįstamas amonito bruožas – jo spiralinė, išorinė kriauklė. Ji buvo sudaryta iš kalcio karbonato (aragonito) ir atliko dvi pagrindines funkcijas: apsaugą nuo plėšrūnų ir plūdrumo reguliavimą. Kriauklės vidus buvo padalintas į daugybę kamerų, kurias skyrė pertvaros, vadinamos septomis. Pats gyvūnas gyveno tik paskutinėje, didžiausioje kameroje prie kriauklės angos.
• Sifunkulas: Per visas kameras, nuo pirmosios iki paskutinės, ėjo plonas vamzdelis, vadinamas sifunkulu. Jo pagalba amonitas galėjo reguliuoti dujų ir skysčio kiekį kamerose, taip keisdamas savo plūdrumą ir galėdamas pakilti arba nusileisti vandens storymėje – panašiai, kaip tai daro šiuolaikiniai povandeniniai laivai.
• Minkštasis kūnas: Manoma, kad, kaip ir šiuolaikiniai galvakojai, amonitai turėjo dideles akis, aštrų, snapą primenantį žandikaulį (vadinamą aptichu), kuriuo smulkindavo grobį, ir čiuptuvus, skirtus jam pagauti. Judėdavo greičiausiai reaktyviniu būdu – iš kūno ertmės išstumdami vandens srovę. Dauguma amonitų buvo aktyvūs plėšrūnai, medžioję smulkias žuvis, vėžiagyvius ir kitus bestuburius.

Neįtikėtina formų įvairovė

Per ilgą savo eviucijos istoriją amonitai pasižymėjo milžiniška įvairove. Iki šių dienų mokslininkai yra aprašę daugiau nei 10 000 skirtingų jų rūšių. Jie skyrėsi dydžiu, forma ir kriauklės ornamentuotumu.

• Dydis: Amonitų dydis varijavo nuo kelių centimetrų iki tikrų gigantų. Didžiausias kada nors rastas amonitas, priklausantis Parapuzosia seppenradensis rūšiai, aptiktas Vokietijoje. Jo skersmuo siekė net 1,8 metro, o spėjama, kad su neišlikusia gyvenamąja kamera jis galėjo būti didesnis nei 2,5 metro ir sverti beveik pusantros tonos.
• Kriauklės formos: Nors klasikinis amonito vaizdinys yra glaudžiai susukta plokščia spiralė (planispiralinė kriauklė), evoliucija sukūrė ir daugybę keistų formų, ypač vėlyvajame kreidos periode. Šie amonitai vadinami heteromorfiniais. Jų kriauklės galėjo būti iš dalies arba visiškai išsivyniojusios, primenančios sąvaržėlę (Ancyloceras), bokštą (Turrilites) ar tiesią lazdą (Baculites). Šių neįprastų formų atsiradimo priežastys tebėra mokslinių diskusijų objektas – galbūt tai buvo prisitaikymas prie specifinės gyvenamosios aplinkos ar gynyba nuo plėšrūnų.

Tragiškas finalas: išnykimas

Prieš 66 milijonus metų įvyko katastrofa, pakeitusi gyvybės istoriją Žemėje. Į dabartinės Meksikos Jukatano pusiasalį rėžėsi milžiniškas asteroidas, sukėlęs masinį rūšių išnykimą, kurio metu nuo planetos paviršiaus dingo ne tik dinozaurai, bet ir amonitai bei daugybė kitų organizmų.

Nors anksčiau amonitai sėkmingai išgyveno ne vieną krizę, ši buvo lemtinga. Manoma, kad lemiamą vaidmenį suvaidino vandenynų chemijos pokyčiai. Asteroido smūgis į atmosferą išmetė milžinišką kiekį sieros aerozolių, kurie, susijungę su vandens garais, virto sieros rūgštimi. Ši rūgštis krito atgal į vandenynus, sukeldama staigų vandenynų rūgštėjimą.

Rūgštesniame vandenyje amonitams, ypač jų mažytėms, planktoninėms lervoms, tapo itin sunku arba neįmanoma formuoti savo kalcio karbonato kriauklių. Sutrikus dauginimosi ciklui, amonitų populiacijos žlugo. Ironiška, bet jų artimiausi giminaičiai nautilai, gyvenę gilesniuose vandenyse, kurie buvo mažiau paveikti staigių cheminių pokyčių, sugebėjo išgyventi ir gyvena iki šiol.

Amonitai – geologijos ir kultūros lobis

Nors amonitai išnyko, jų palikimas yra neįkainojamas.

• Indeksinės fosilijos: Amonitai yra vienos svarbiausių indeksinių fosilijų geologijoje. Dėl savo spartos evoliucijos (rūšys greitai atsirasdavo ir išnykdavo), plataus geografinio paplitimo ir gausos, jų fosilijos leidžia mokslininkams labai tiksliai nustatyti nuosėdinių uolienų sluoksnių amžių. Pavyzdžiui, radus tam tikros, gerai žinomos amonito rūšies fosiliją, galima nedvejojant pasakyti, kad uoliena, kurioje ji rasta, susiformavo konkrečiu juros ar kreidos periodo laikotarpiu. Dėl šios savybės paleontologai amonitus kartais vadina „geologinio laikrodžio minutine rodykle“. Lietuvoje amonitų fosilijų gausiai randama juros periodo atodangose ties Papile.
• Mitai ir folkloras: Dėl savo išskirtinės formos amonitai nuo seno audrino žmonių fantaziją. Anglijoje, ypač Vitbio apylinkėse, jie buvo vadinami „gyvačių akmenimis“ (snakestones). Legenda pasakojo, kad šv. Hilda, norėdama apvalyti vietovę vienuolyno statyboms, pavertė visas gyvates akmenimis. Neretai žmonės net išskaptuodavo gyvatės galvą kriauklės gale, taip sustiprindami mito įspūdį. Induizme juodos spalvos amonitai, randami Gandakio upėje Nepale, laikomi šventais ir vadinami „šaligramomis“ – dievo Višnu įsikūnijimu.

Šiandien amonitų fosilijos yra vertinamos kolekcininkų ir juvelyrų. Kai kurios iš jų, ypač iš Kanados, pasižymi nuostabia irizacija ir yra pripažintos brangakmeniu, vadinamu amolitu.

Amonitai yra tobulas pavyzdys, kaip gyvybė gali klestėti, diversifikuotis ir dominuoti milijonus metų, tačiau galiausiai tapti pažeidžiama staigių planetos pokyčių akivaizdoje. Jų spiralinės kriauklės, išlikusios uolienose, mums pasakoja ne tik savo pačių, bet ir visos mūsų planetos nepaprastą istoriją.