Hoba: Didžiausias pasaulyje meteoritas

Kažkur Namibijos lygumose, netoli Grutfonteino miesto, guli tylus, ръsvas metalo milžinas. Tai ne žmogaus rankų kūrinys, o svečias iš kosmoso – Hobos meteoritas. Tai didžiausias vientisas meteoritas, kada nors rastas Žemėje, ir masyviausias natūraliai Žemės paviršiuje esantis geležies gabalas. Jo istorija – tai atsitiktinumo, mokslo paslapčių ir pagarbos kosminei praeičiai pasakojimas.

Atradimas po plūgu

Hobos meteorito istorija prasideda ne nuo ugninio kritimo iš dangaus, o nuo žemiško metalo garso, atsimušusio į plūgą. 1920 metais ūkininkas Jacobus Hermanus Britsas arė vieną iš savo laukų Hobos fermoje. Staiga jo plūgas su didžiuliu triukšmu sustojo, atsitrenkęs į kažką po žeme. Manydamas, kad tai tebuvo didelė uola, J. Britsas ėmėsi ją atkasinėti.

Kuo daugiau žemių jis nukasė, tuo labiau aiškėjo, kad tai nebuvo paprastas akmuo. Objektas buvo neįprastai sunkus, metalinis ir akivaizdžiai ne vietinės kilmės. Supratęs radinio svarbą, J. Britsas apie jį pranešė valdžios institucijoms. Netrukus paaiškėjo, kad jis aptiko ne ką kitą, o didžiausią pasaulyje meteoritą.

Geležinio milžino charakteristikos

Hobos meteoritas stebina ne tik savo dydžiu, bet ir unikaliomis savybėmis, kurios mokslininkams atveria langą į Saulės sistemos praeitį.

Dydis ir svoris

Hoba yra tikras sunkiasvoris. Nors niekada nebuvo oficialiai pasvertas dėl milžiniško dydžio ir svorio, manoma, kad jis sveria apie 60–66 tonas. Jo matmenys taip pat įspūdingi: maždaug 2,7 metro ilgio, 2,7 metro pločio ir apie 0,9 metro storio. Tai didžiausias žinomas vientisas meteoritas, pranokstantis kitus milžinus, tokius kaip El Čako Argentinoje ar Ahnighito Grenlandijoje.

Sudėtis: kosminė geležis

Pagal klasifikaciją Hoba yra ataksitas – retas geležies meteoritų tipas, pasižymintis itin dideliu nikelio kiekiu. Jo sudėtį sudaro:

• Geležis (~84 %)
• Nikelis (~16 %)
• Kobalto pėdsakai (~0,76 %)

Būtent didelis nikelio kiekis apsaugo meteoritą nuo spartaus rūdijimo, net ir po dešimčių tūkstančių metų, praleistų drėgnoje dirvoje. Ataksitų struktūra neturi tipiškų Vidmanštateno raštų, kurie matomi daugelyje kitų geležies meteoritų juos perpjovus ir apdorojus rūgštimi, todėl jo vidinė struktūra yra beveik vientisa.

Paslaptis be kraterio

Viena didžiausių Hobos mįslių – kodėl jis nepaliko smūginio kraterio? 60 tonų sveriantis objektas, krentantis iš kosmoso, turėtų smigti giliai į žemę ir suformuoti didžiulę duobę. Tačiau Hoba buvo rastas beveik pačiame žemės paviršiuje.

Mokslininkai mano, kad atsakymas slypi jo unikalioje plokščioje, stačiakampio formos struktūroje. Manoma, kad įskriejęs į Žemės atmosferą, meteoritas elgėsi panašiai kaip plokščias akmuo, mestas ant vandens – jis kelis kartus „atšoko“ nuo tankesnių atmosferos sluoksnių. Šis procesas, vadinamas atmosferine retardacija, drastiškai sumažino jo galutinį greitį. Spėjama, kad į žemę jis rėžėsi ne didesniu nei 320 km/h greičiu – pakankamai lėtai, kad nesubyrėtų ir nepaliktų didelio kraterio.

Nuo radinio iki nacionalinio paminklo

Po atradimo Hobos meteoritas greitai išpopuliarėjo, tačiau kartu tapo ir vandalizmo auka. Lankytojai bandydavo atskelti gabalėlį šio kosminio metalo kaip suvenyrą. Siekiant apsaugoti šį unikalų objektą, 1955 metais Pietvakarių Afrikos (dabar Namibijos) vyriausybė jį paskelbė nacionaliniu paminklu.

Vėliau, 1987 metais, fermos savininkas padovanojo meteoritą ir žemę aplink jį valstybei. Aplink radimvietę buvo pastatytas nedidelis, amfiteatrą primenantis statinys, leidžiantis turistams patogiai apžiūrėti meteoritą iš visų pusių, jo nepažeidžiant.

Hobos reikšmė šiandien

Šiandien Hobos meteoritas yra ne tik populiarus turistinis objektas, bet ir neįkainojamas mokslinis turtas. Jis yra tarsi 4,5 milijardo metų senumo kapsulė, atnešusi mums medžiagos iš Saulės sistemos formavimosi laikų.

Manoma, kad meteoritas į Žemę nukrito maždaug prieš 80 000 metų. Per visą šį laiką jis gulėjo tyliai laukdamas, kol bus atrastas. Jo kelionė iš asteroidų žiedo tarp Marso ir Jupiterio iki ramios Namibijos fermos yra galingas priminimas apie dinamišką ir kartais chaotišką visatą, kurioje gyvename. Hoba lieka stovėti kaip nebylus, bet iškalbingas paminklas, jungiantis Žemę su kosmoso platybėmis.